Takai ir šešėliai – New Hampshire Bulletin

A pansy grows near a stump

Lengva paslysti.

Mažo kalno viduryje stori šešėliai, o tirpstantis sniegas glazūruoja kai kurias, bet ne visas, uolas. Ir tas kažkoks nebuvimas pablogina reikalus. Traukimas yra lopšinė takelyje, o įkvėpimo-žingsnio-žingsnio-iškvėpimo ritmas nukreipia dėmesį iš reljefo į tolimesnius rūpesčius. Įkvėpkite, žingsniuokite žingsniu. Iškvėpkite, žingsniuokite st… žingsniavimas nutrūksta ir regėjimas šauna į dangų į vainikuojančią mėlyną spalvą. Kalno žinutė pakankamai aiški: „Jei esi čia, būk čia“.

– Dabar kelkis.

Ankstyvas rytas, o šalia nėra nė vieno, kuris matytų kritimą. Tai gerai, bet galėjo būti ir blogai. Žala apsiriboja trijų colių dilbio įbrėžimu ir riešu, kuris ryte viską prisimins. Neatsargus. Kur yra Aldouso Huxley paukštis, kuris verkia „Dėmesio! kada tau to reikia?

Pamoka išmokta, kol to nėra. Kai kūnas ir žemė vėl pritaiko ritmą, dėmesingas protas – nereikalingas – vėl nusilupa.

Virš viso kito

Saulė dega šaltai.

Taip jautiesi kalno viršūnėje, kur šiaurės vėjas išsklaido balandžio pabaigos spindulius, nespėjus sušildyti odos. Pečių pločio sausos žolės lopinėlis, uždengtas dvigubomis uolomis, įsigytas 20 pėdų aukštyje žemyn rytiniu šlaitu – tai gera vieta vidury ryto priekinėje eilėje.

Knyga su dangumi ir medžiais fone
Knyga, kuri nusipelno geresnio. (Dana Wormald | Naujojo Hampšyro biuletenis)

Tai yra pigus pasiūlymas, net kai stipresni gūsiai prasiskverbia pro uolos sieną ir įslysta į apverstą apykaklę.

Dieninė kuprinė nusimeta, kūnas priglunda, o gera knyga, kurią prastai aptarnauja nenuoseklus skaitytojas, išslysta iš priekinės kišenės. Saulė dabar šildo ir viskas puiku. Toliau išeina ausinės – gal dėl muzikos bus tobulesnė. Ir tai daro vieną ar du puslapius, bet ne visą dainą.

Šaltesnis vėjas šiurkščiai pasilenkia aplink šiaurės uolą, o knyga nuleidžiama. Tikriausiai yra geresnė nei tobula vieta kitur po saule, galvoja svečias ir stoja ieškoti kito žolės lopinėlio, kur nepučia vėjas. Nieko. Knyga grąžinama į pakuotę, dar kartą nuskriausta, o iš ausų plėšiama švelni muzika.

Visada nesustojęs, svečias juda link tako.

Kelias žemyn

“Dėmesio!” rėkia įsivaizduotas myna paukštis.

Gravitacija traukia blauzdas ir šlaunis, kurios grąžina kūną ir mintis į šešėlį. Kiekvienas žingsnis yra apgalvotas šiame skirtingame take su tuo pačiu ledu, o mechaninis nusileidimas perteikia kopimo poeziją. Įkvėpimas-iškvėpimas, žingsnis žingsnis žingsnis. Įkvėpimas-iškvėpimas, žingsnis žingsnis žingsnis. Ritmas nenutrūksta tol, kol žemiau esančio pasaulio šviesa neužlieja tako galo.

Kojos svyra automobilių stovėjimo aikštelėje, kai kuprinė yra sukrauta galinėje sėdynėje. Nusiurbiamas vanduo, drebančia ranka randa reikiamą raktą, apverčiamas variklis.

Nusileidimas tęsiasi kelyje.

Grįžus namo, važiuojamosios dalies pakraštyje yra baimės fragmentas: šalia nešvento kelmo pražydo pikta našlaitė. Gal kitame kieme tai vyktų be įspėjimo, bet gėlėms čia nepatinka. Nėra saulės ir šešėlio pusiausvyros – viskas arba nieko.

Išskyrus, atrodo, ten.

Prasidėjus naujai savaitei, pakilimai, viršukalnės ir našlaitės nukeliauja už pasaulio naujienų. Kitokia kuprinė – ši su nešiojamuoju kompiuteriu, laidais ir užrašų knygelėmis – yra ant galinės sėdynės. Kava gurkšnota, tvirta ranka randa raktą, variklį…

“Dėmesio!”

Svečias palieka kabančius raktus ir išeina į lengvą lietų. Jis žemai pasilenkia prie kelmo – taip žemai, kad matosi lašeliai – ir nufotografuoja. Mechaninį žingsnį į kitą neramų antradienio rytą Amerikoje akimirksniu sulaužo poezija.

„Jei esi čia, būk čia“ – pamoka aidi dabar, kaip ir tada, laiko juostos takeliu tirštuose šešėliuose.

– Dabar kelkis.

Palei taką nulūžęs medis. (Dana Wormald | Naujojo Hampšyro biuletenis)

Leave a Reply

Your email address will not be published.