Nuomonė | Pavasaris atneša džiaugsmo net ir liepsnojančiame pasaulyje

Nuomonė |  Pavasaris atneša džiaugsmo net ir liepsnojančiame pasaulyje

Kovas ateina kaip liūtas, išskyrus tuos atvejus, kai ateina kaip ėriukas. Arba kai kalbama apie chorą, simfoniją ir išskirtinai choreografinį baletą vienu metu, toks kvapą gniaužiantis spektaklis, kurio niekaip nepavyktų pakartoti, bet vis tiek kartojamas diena iš dienos.

Užfiksuokite bundančius vabzdžius, besimaišančius lapų kraikoje. Stebėkite nuo plikų klevo šakų slenkančius mėlynus paukščius, kad surinktų vabzdžius, besimaišančius lapų paklotėje. Pažvelkite į lapę su nuostabiu kailiu, šviečiančiu mėnulio šviesoje, jo ausyse išdygusi, uodega puikiai susirietusi aplink gražias lapės pėdas. Stebėkite kietus rudus pumpurus, laukiate, laukiate, visą žiemą, bet tik pradedate virpėti. Bet kurią dieną – bet kurią dieną! – jie sušils ir žydės.

Mes nenusipelnėme tokio kovo. Mes taip kruopščiai ir taip ilgai kankinome žemę, kad nusipelnėme tik alkanų kovo liūtų. Šiaip ar taip, mūsų laukia nuostabus kovo mėnuo. Džiaugiuosi kiekviena maža, vaivorykšte žalia bite, pabundančia maitintis pirmąja nykstančia kraujo šaknies gėle, pirmąja trumpalaike pavasario gražuole, pirmąja miško žibuokle ir dantukų lape. Netrukus bus ir trilijų bei upėtakių lelijų. Dabar bet kurią dieną, rupūžės ir upėtakių lelijos!

Jei man sakote, kad aš nenusipelniau šio džiaugsmo, jūs man nepasakysite nieko, ko aš dar nežinau. Pasaulis liepsnoja, ir aš pataikiau pirmą degtuką. Aš tai padariau, o tu tai padarei. Nuo pat pirmojo hominido, kuris pakilo basomis kojomis ir užklupo žydinčios žolės lauką, mes visi jį deginome. Mes jį vis dar deginame, iki šios dienos, iki šios valandos.

Aš myliu švelnią pavasario šviesą net ir tokiu atveju. Esu įsimylėjęs šiurpuliuojantį pavasario džiaugsmą ir visas žavias pavasario būtybes.

Ateik į mišką ir stovėk su manimi saulėkaitoje po medžiais. Stebėkite mėlynuosius paukščius, neriančius vabzdžių. Stebėkite, kaip jie žvilgčioja į lizdo skylutes, kurias geniai išraižė prieš daugelį metų. Klausykitės, kaip aidinčiame miške šaukia geniai. Tegul tai pakelia tavo širdį. Leisk nutildyti savo užimtas rankas ir kojas, o susirūpinusį protą. Klausyk visko, koks esi.

Viskuo, ką esate, klausykite bundančio pasaulio dūzgimo ir virpėjimo. Dainuoja aukštumų chorinės varlės. Tai visapusiško pažado daina.

Tai vėl prasideda. Viskas prasideda iš naujo.

Tiesa, kad dauguma pietiniuose miškuose šiuo metu žaliuojančių dalykų yra ne Amerikos pietuose. Kovas yra ryškus priminimas, kaip kruopščiai invaziniai augalai, atvežti iš Europos ir Azijos, pabėgo iš savo sodų ir užvaldė aplinkinius laukus ir miškus. Japoninio sausmedžio nendrėse kyla sula, o Bradfordo kriaušių šakose. Kol mūsų vietiniai klevai ir ąžuolai vis dar miega, o aplink juos besisukantys nuodingųjų gebenių vynmedžiai taip pat, invaziniai vinca vynmedžiai pomiškyje bunda žaluma. Vargu ar galiu pasveikinti juos su džiaugsmu.

Atsisakau numalšinti šio džiaugsmo. Galima suprasti, ką invazinės rūšys daro su mišku, ir vis tiek pajusti žaliuojančią džiaugsmo širdį. Visiškai įmanoma suprasti, ką žmonės daro su mišku – ir vienas su kitu šią baimės, sielvarto ir siaubingos kovos akimirką – ir vis tiek džiaugtis paukščių giesme ir mažytėmis žydinčiomis gėlėmis, žvelgiančiomis iš numirusių rudens lapų. Šiame neramiame pasaulyje būtų nusikaltimas užgniaužti bet kokį laimės mirgėjimą, kuris kažkaip įsiveržia į gyvenimą.

Mes esame tvariniai, sukurti džiaugsmui. Pačiose liūdniausiose laidotuvėse galime išgirsti smagią istoriją apie prarastą mylimąjį, o Dieve, padėk, juokiamės. Galime ištrūkti iš susitikimo, kai žmogus baltu chalatu mums pranešė naujienas, kurios, mūsų manymu, negalime išgirsti, o mes vis tiek šypsomės kūdikiui, stovinčiam kasos eilėje, plojančiai putliomis rankomis į balionus prie grynųjų pinigų. užsiregistruoti arba spardyti kojas iš džiaugsmo dėl svetimos šypsenos.

Tai kas mes esame. Patys geriausi, kokie mes esame.

Pasaulis dega, ir nėra kada padėti vandens kibirus. Vos valandai vis tiek padėkite vandens kibirus. Paimkite pavyzdį iš mėlynųjų paukščių, kurie netiki ateitimi, bet vis dėlto kuria ateitį, lapą po lapo ir šiaudą po šiaudelio, formuodami juos ir paversdami juos užuovėjančiu apvalumu, puikiai tinkančiu prie jų kuriamos ateities kontūrų.

Pasukite veidą į dangų. Klausyk. Pasaulis dreba dėl galimybių. Pasaulis mums primena, kad tai yra tai, ką pasaulis daro geriausiai. Naujas gyvenimas. Atgimimas. Iš pelenų kylanti žaluma.

Leave a Reply

Your email address will not be published.